Ruduo auksaspalvi, vėl šlamėjimo pilnas,
Tu atleisk, negaliu pas tave atskubėt.
Gal todėl, kad žinau – tu netikras. Tik vilgo
Lietūs klevo vienišiaus raudonus lapus.

Ryškios liepsnos plėtojas ir dega aplinkui.
Skubėk, neskubėjęs – užgesint jį ne mums.
Gaivūs vėjai lekioja ir šakos palinkę
Meta ryškųjį nuometą, kyla dangun,

Bando skrist, bet nukrinta į žalią dar žolę.
Šnabžda, šnabžda į širdį varinis ruduo.
Žaidžia mūsų jausmais ir svaigina pakolei
Lieka medžiai bebalsiai, užšalęs vanduo.