Vieną dieną
Ištirpsta svajonės,
Nes kažkas susemia
Rasą nuo pirštų galiukų
Kartu su joje likusių
Boružių ūseliais.
Atėjus laikui
Nublanksta šypsenos,
Nes kažkas iš akių
Surenka laumžirgius,
Mosuojančius sparnais,
Sustabdo vėjo
Ir smilgų glamones.
Miško samanose
Pasislepia viltys,
Malšindamos medžių ošimą.
O tada vėl bejėgiškai
Susmilksti kito silueto
Dūmuose.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-08-23 20:21:18
Mm...kaip trapu. Ir toks jaukumas užliejo.
Labai širdin įtipenti šios eilės geba.
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-08-23 17:07:09
Labai man gražus. Tik pirmame posme ne visai aiški įvardžio „jose“ reikšmė. Man atrodo, kad turėtų būti „joje“- rasoje. Gal klystu...