Vieną dieną
Ištirpsta svajonės,
Nes kažkas susemia
Rasą nuo pirštų galiukų
Kartu su joje likusių
Boružių ūseliais.

Atėjus laikui
Nublanksta šypsenos,
Nes kažkas iš akių
Surenka laumžirgius,
Mosuojančius sparnais,
Sustabdo vėjo
Ir smilgų glamones.

Miško samanose
Pasislepia viltys,
Malšindamos medžių ošimą.
O tada vėl bejėgiškai
Susmilksti kito silueto
Dūmuose.