Atleisk, jei žodžiai klysta.
Atleisk, elgiuosi kaip menkysta.
Bet tu per kasdienybę mano
Praslydai taip lengvai, —
Kaip katinas pakelta uodega
Ėjai ir nuėjai.
O man širdy —
Kaip pienių skraidantys pūkai.
Gal nereikėjo man pradėti.
Tikrai nenoriu nusidėti.
Bet tavo feromonai!
Užuodžiau per atstumą,
Ir štai dabar klūpau,
Pamiršus padorumą.
Jei tu ant žemės krašto
Prisėstum paplepėti...
Tik šiaip sau — nei atimti, nei pridėti,
Aš būčiau tau klusnia pašnekove
Su paslėpta vilties kibirkštėle.
2003
likaj
2013-08-22 19:57:44
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2013-10-31 22:56:49
Pirmos 6 eilutės negaliu. kokios puikios, miriau iš juoko.Ačiū už gerą juoko dozę.
Anonimas
Sukurta: 2013-09-02 20:37:44
Labai gražus kūrinys.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-08-23 09:26:13
Gražiai sudėti žodžiai, it plaukte išplaukę.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-08-23 00:51:52
Data po kūriniu tik pabrėžia, jog jis autorei yra svarbus. Su pirmuoju dešimtmečiu!
Kaip –-> Lyg , o „dabar“ išskirti nereikėtų (ne tik iš pagarbos amžinajai dabarčiai) ;-)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-08-22 20:32:22
Tik dabar publikuojat išpažintį? Ar ne per vėlu?