Atleisk, jei žodžiai klysta.
Atleisk, elgiuosi kaip menkysta.
Bet tu per kasdienybę mano
Praslydai taip lengvai, —
Kaip katinas pakelta uodega
Ėjai ir nuėjai.
O man širdy —
Kaip pienių skraidantys pūkai.

Gal nereikėjo man pradėti.
Tikrai nenoriu nusidėti.
Bet tavo feromonai!
Užuodžiau per atstumą,
Ir štai dabar klūpau,
Pamiršus padorumą.

Jei tu ant žemės krašto
Prisėstum paplepėti...
Tik šiaip sau — nei atimti, nei pridėti,
Aš būčiau tau klusnia pašnekove
Su paslėpta vilties kibirkštėle.


2003