Tu išėjai, kai aušo balkšvas rytas
Per mylimosios tėviškės laukus,
Palikęs daug darbų nepadarytų,
Kartodamas: „Gyvenimas puikus“.
Užgeso laimė. Ir dangus aptemo.
Širdis, atrodo, perplyšo perpus,
Daina nutrūko, nebetekus amo.
Ir tapo taip netikra ir trapu.
Tu pralaimėjai, pavargai kovoti,
Nors taip norėjai dar pakilt ir eit...
Ant žemės taip norėjai atsistoti,
Nors žemišką kelionę jau baigei.
Neliko žvilgsnio, kur sušildo širdį,
Nutilo žodžiai, teikiantys vilties.
Gyvenime, bejėgiai mes prieš mirtį —
Sugriuvo tiltas mūsų ateities.
Beliko tiktai žemės kauburėlis
Ir žvakių tirpstančių vaškinis liūdesys.
Ir sielvartas. Nebylios, liūdnos gėlės,
Viltis, kad Tu kažkur šalia esi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Moralistė
Sukurta: 2013-08-19 15:32:37
Dėl didaktikos - ar galima linksmiau, paviršutiniškiau, o gal sarkastiškai? Tokiais momentais širdis diktuoja, ką ir kaip rašyti.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-08-18 23:20:07
skaudi netektis
Vartotojas (-a): likaj
Sukurta: 2013-08-18 18:09:21
Gražus liūdnas atsisveikinimas.Jūs esate iš Dzūkijos,kiek supratau,vieną kaimyną jau radau,Paveisninką.Malonu kad yra žmonių iš savo krašto.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-08-18 14:13:25
Netektis visda labai jautru
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-08-18 13:05:40
Pasidalintas sielvartas tampa lengvesnis
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-08-18 11:07:55
Deja, toks mūsų gyvenimas su netektimis ir atradimais. Gražus, jautrus atsisveikinimas.