Tu išėjai, kai aušo balkšvas rytas
Per mylimosios tėviškės laukus,
Palikęs daug darbų nepadarytų,
Kartodamas: „Gyvenimas puikus“.

Užgeso laimė. Ir dangus aptemo.
Širdis, atrodo, perplyšo perpus,
Daina nutrūko, nebetekus amo.
Ir tapo taip netikra ir trapu.

Tu pralaimėjai, pavargai kovoti,
Nors taip norėjai dar pakilt ir eit...
Ant žemės taip norėjai atsistoti,
Nors žemišką kelionę jau baigei.

Neliko žvilgsnio, kur sušildo širdį,
Nutilo žodžiai, teikiantys vilties.
Gyvenime, bejėgiai mes prieš mirtį —
Sugriuvo tiltas  mūsų ateities.

Beliko tiktai žemės kauburėlis
Ir žvakių tirpstančių vaškinis liūdesys.
Ir sielvartas. Nebylios, liūdnos gėlės,
Viltis, kad Tu kažkur šalia esi...