Leisi užmigti? – klausi
šįvakar
ryt ir poryt ir...
noriu užmigti! – tavo riksmas perbėga
tyliu mano rudens lapynu.
Dangūs, – sakau, – jau traukiasi,
darosi siaubingai tamsūs,
paskausta galva, ir ausys lyg nieko negirdi,
tavo nesuvaldomi norai –
artimi jie man, artimi, tik aš tolimas
šiąnakt.
Na taip, nusišypsai, atidarai langą,
tarsi gerai jau, tarsi ramu – užmigsi...
tik kodėl ore justi virpėjimas
besikalbančių žiedynų
išsprogsiančios augmenijos
ne šių metų.
Gi dabar ruduo, – pratariu, –
pats tikriausias ruduo,
atėjęs išsipildymu –
kieno tik?..
Tave nurengiu, bet ir pamiršęs jau –
kad esi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Basospėdos
Sukurta: 2013-08-15 17:14:23
Brr. Nežinau po kuriuo medžiu taip rudeniškai trypčiojate, bet mano akimis tai svarbus fragmentas iš nelaimingos santuokos. Jausminis.
Galbūt klystu, bet juk skaitytojui palikta teisė interpretuoti taip, kaip jis panori.
Gal čia pasikalbėjimas su savim? Su rudeniu?
Sunku suprast žmones.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-08-15 15:08:19
Mielas
Vartotojas (-a): vivalavida
Sukurta: 2013-08-15 14:49:52
priminė, jog jau tikrai artinasi ruduo...:) gražu.