Leisi užmigti? – klausi
šįvakar
ryt ir poryt ir...
noriu užmigti! – tavo riksmas perbėga
tyliu mano rudens lapynu.

Dangūs, – sakau, – jau traukiasi,
darosi siaubingai tamsūs,
paskausta galva, ir ausys lyg nieko negirdi,
tavo nesuvaldomi norai –
artimi jie man, artimi, tik aš tolimas
šiąnakt.

Na taip, nusišypsai, atidarai langą,
tarsi gerai jau, tarsi ramu – užmigsi...
tik kodėl ore justi virpėjimas
besikalbančių žiedynų
išsprogsiančios augmenijos
ne šių metų.

Gi dabar ruduo, – pratariu, –
pats tikriausias ruduo,
atėjęs išsipildymu –
kieno tik?..

Tave nurengiu, bet ir pamiršęs jau –
kad esi.