Neramumas grįžo, išėjau į kapines. Vis dar žinau, kur buvo išpilta druska, vis dar matau Manos ženklus. Privalau juos papildyti, kad neišnyktų. Kitaip mano tvirtovė bus sugriauta. Susiradau kaspinus ir rišau ant medžių įvairiomis spalvomis. Jau pradėję kristi lapai leisdamiesi šiugždėjo it plojimai. Ir šakos tuštėjo. Žaliąjį namelį apleido gyventojai. Kažkodėl lapai krito mane izoliuodami nuo žievės kaip barjeras, bet tuo pačiu buvau atitolinta ir nuo namelio. Sugirgždėjo mėnulio pavidalo vėjarodė, grąžindama tik šiurpą. Privalėjau rasti įrodymus, nes šį kartą atmintyje esantis neramumas galėjo neišnykti.
   Ieškojau ir žalčių, ir tamsių padarų, bet nieko regimo negalėjau užtikti. Užsimerkiau:
  
Negalėjau atkartoti Manos pirštų ilgio, balso, eisenos – visas jos pavidalas buvo užgniaužtas. Prisiminiau ją visada ramią. Tamsūs padarai buvo prijaukinti, visos nelaimės priklausė jai. Žinojau, kad jau sapnavau, sapnas vėl su manimi kalbėjo: „Aš nebežudau žalčių“–  mačiau ją tokią kaip prieš mėnesį. Vadinasi, galėjau neieškoti, vis tiek nerasčiau. Aplink Maną sukosi daug tamsos, kuri mane aplenkė, kažkas nuo manęs atsispindėjo. Pažiūrėjau į savo rankas – buvo apkibusios druskos kristalais. Ir vis dėlto, aš turėjau ten patekti. Ant jos kelių gulėjo susirietęs vienas tų padarų, Mana jį glostė: „O kam man dabar žudymai“–  šypsojosi, –„Argi nesmagus jausmas, kai kažkas piktinasi ir manęs nemėgsta, argi vien to neužtenka“–  kreipėsi į bešiepiantį dantis padarą. Kažkodėl jos maniakiškumas peraugo į savigriovą, galbūt, tai noras, kad žiaurumas kada nors baigtųsi. Kad kažkas sustabdytų šį žinodamas. Nežinau kuo, bet  ji buvo per daug panaši į mane, o kartu ir per mažai. Troškau užimti jos vietą, troškau, kad ji užimtų manąją – tada jai būtų daugiau šviesos, man daugiau mitinio pasaulio – daugiau išminties, daugiau prisiminti.
   Ji vėl su maldavimu akyse prabilo: „nemėk manęs“.
   Tačiau nepavyko manęs priversti nutraukti ryšį su dar likusiais prisiminimais, tik labiau užtikrintai panorau ją rasti.
   Dar visai tyliai, bet globėjiškai ištarė : „Kažkada išėjusi tarp pasaulių, nesugebėsi grįžti“.
   Mano iliuzijos sklaidėsi. Buvo nelinksma, taip nelinksma, kad šiurpo oda.

   Persirengiau Manos drabužiais ir dar kurį laiką bandžiau tapti ja. Jau turėjau tikslą, todėl istorija artėjo prie pabaigos, net jeigu dažniausiai istorijos baigiasi šį praradus. Paskutinis pasispyriojimas jau buvo beprasmis. Nuvaliau pianiną. Ir ėmiau skambinti, ir sukurti savo natas, įprasminti žaliąjį namelį, užpildyti, kad nebūtų it tuščia dėžutė. Ir istorijos bėgo natomis, kad tik būtų išpasakotos. Jau žinojau savo kitą žingsnį, man tik būtina pamatyti S. T., kad tapčiau Mana.