Juodo arimo fone
traukė arkliai – kaip senovėj – karstą.
Giedotojos kelios lydėjo vežimą,
ir kilo varnai iš po ratų.
Nusimatė juodžiausia naktis
baltų drobulių lovose,
kai negali pakelti vokų,
išmirkusių ašarose.
Kai miško keteroms linguojant,
šešėliai pro langus
bauginančiai lipa ant sienų
ir lyg nebyliai šnabždasi.
Kai rytą nepažįsti savęs
gilaus šulinio dugne,
kol kibiras nusineša atvaizdą –
lyg trapų, bet laikiną „aš“.
Bet atsigeri gurkšnį šalto vandens
Ir vėl brauki rasą savomis kojomis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): likaj
Sukurta: 2013-08-08 20:18:19
Nepritariu dolmenui.Nelogiška ir barbariška atsieti save nuo jausmų,kuriant poeziją.Šitaip gali degraduoti ir kūrybiškai,ir kaip menininkas.Tokių tepliorių,tapančių pardavimui gatvėse,yra pilna,bet jie nėra menininkai,o tiesiog chaltūrščikai.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-08-07 14:27:14
Iš labai gilaus jausmų šulinio iškabintas tekstas. Gyvenimas visokių jausenų pametėja. Laikykitės.
Vartotojas (-a): vivalavida
Sukurta: 2013-08-07 10:43:14
pagal pirmą posmą būtų galima tapyti kokį paveikslą:) labai vaizdiškas. Bet kažkodėl poezijos čia pamačiau mažokai.
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2013-08-07 00:34:58
Aš jau manau, kad jūs tikrai rimtai sergate, tad ir vertini imu kitaip. Sunku suvokti, kas tikra toje virtualioje erdvėje. Tikri pojūčiai, giliai asmeniniai, manau. Vilties, stiprybės, ramybės.
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2013-08-06 21:57:56
Liūdesio pritvinkusi naktis,
baltų drobulių lovoje?
...ir vėl brauki rasą suskirdusiom kojomis...
Vartotojas (-a): Niekada
Sukurta: 2013-08-06 20:13:05
Va čia tai bent... Sugrojo širdyje pačią liūdniausią natą... Lenkiu galvą...