Juodo arimo fone
traukė arkliai – kaip senovėj – karstą.
Giedotojos kelios lydėjo vežimą,
ir kilo varnai iš po ratų.
Nusimatė juodžiausia naktis
baltų drobulių lovose,
kai negali pakelti vokų,
išmirkusių ašarose.
Kai miško keteroms linguojant,
šešėliai pro langus
bauginančiai lipa ant sienų
ir lyg nebyliai šnabždasi.
Kai rytą nepažįsti savęs
gilaus šulinio dugne,
kol kibiras nusineša atvaizdą –
lyg trapų, bet laikiną „aš“.

Bet atsigeri gurkšnį šalto vandens
Ir vėl brauki rasą savomis kojomis.