Patirtis neišskaitoma iš dūlančių kalbinių klodų foliantuose; ji — betarpiškiausias, ryškiausias ir sodriausias gyvybės blyksnis, prilygstantis žaibo kirčiui tylinčios sielos gelmėse. Mirtingojo tragiška lemtis: versdamas ir prikeldamas negyvus primargintus puslapius, privalo išlikti gyvybės gniužulu. Dar vienas kantiškasis tarpas: gyvybė ar įrankis, gaivinantis gyvybės įvykis, sustingusiose žmogiškos išminties-proto beribėse platybėse, atgaminantis, įkalinantis, numarinantis ką tik patirtą nuotykį tuose pačiuose kloduose. Tarp elementariosios dalelės ir amebos. Peržengęs mirtingojo ribas, tampi išsigimėliu: kalbančia ameba ar kalbančiu Higso bozonu. Man tinka žalio žaibo kirtis į liepsnojančią sielą.
Ražas
2013-07-30 09:34:51
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-07-30 17:34:26
Pritariu Ramunei Vakarei.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2013-07-30 16:14:06
svarbu netapti vergu savos patirties
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-07-30 11:53:47
Kaip visada, labai labai giliai gyvenimo prasmės slėpiniuose; savitai ir įdomiai sutelktos mintys virsta į išmintingus posakius, prieštaringai, bet dėsningai sodriai siejasi tarpusavy.
Manau, svarbiausia – neužgesti trokšti naujos patirties. Liepsnojanti siela – prasminga ir žavu.
Man tinka žalio žaibo kirtis į liepsnojančią sielą. Šis pasakymas įdomiai prieštaringas, man atrodo, suskamba dargi kažkaip poetiškai, kaip paspirtis naujai pradžiai labai tinkama, bet praktiškai, išvertus potekstę, manyčiau, ne visiems tinka, t. y., nėra tipiška ;)