Jau neištart man žodžio,
kad juo sužeisčiau tylą,
ir neatskleist man grožio,
kuris žvaigždėm prabyla.
Sidabro saulėm naktį
viltim nuo skliauto rėčio
imi į vėjo taktą
sapnuodamas kalbėti,
kad nieks daugiau nelaukia
nei žvilgsnio, anei žingsnio,
tik lino žiedas šaukia,
tik dar krūtinėj tvinksi,
tik dar tolybėj ošia
manęs pasiilgus jūra,
kažkas dar rašo tošy,
giliai į sielą žiūri.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-07-28 22:31:22
Sidabro saulėm naktį
viltim nuo skliauto rėčio
imi į vėjo taktą
sapnuodamas kalbėti,
Labai miela...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-07-28 22:06:25
Kūrinio pabaiga labai poetinė, priminusi E.Hemingvėjaus „Senis ir jūra“ paskutinius sakinius.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-07-27 21:45:46
...Ir niekur nepadingsi, kol dar krūtinėj tvinksi, kažkas dar rašo tošy...
Geras eil.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-07-27 18:03:42
Mintis labai giliai į sielą pažiūrėjo...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-07-27 14:15:13
Kažkas dar rašo tošy,
giliai į sielą žiūri.
Graži pabaiga. Ir visas kūrinys man patiko.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2013-07-27 11:01:58
Gražiai išaustas poetinis jausmas.