Jau neištart man žodžio,
kad juo sužeisčiau tylą,
ir neatskleist man grožio,
kuris žvaigždėm prabyla.
Sidabro saulėm naktį
viltim nuo skliauto rėčio
imi į vėjo taktą
sapnuodamas kalbėti,
kad nieks daugiau nelaukia
nei žvilgsnio, anei žingsnio,
tik lino žiedas šaukia,
tik dar krūtinėj tvinksi,
tik dar tolybėj ošia
manęs pasiilgus jūra,
kažkas dar rašo tošy,
giliai į sielą žiūri.