Ką šnabždat man,
                       vėjai,
                             pušelėj žalioj prisiglaudę?
Ką debesys, piešiat
                       švininiam
                            dangaus ilgesy?  
Gal šaukiat į ten,
                       kur kelionė
                             aukštybėse laukia?
Vis ieškot keistų
                       pakeleivių
                             su skausmu širdy?
Taip imt ir pakilti...
                      Prispaudusios
                             nuodėmės laiko.
Man dar ne naktis,
                      vis dar noris
                             draugaut su aušra.
Tik spaudžia vienatvė,
                      po sutemas
                             vaiko ir vaiko.
Dar aidi posmeliai.
                      Kada neskambės,
                              jau tada
Virš luitų ledinių žiemos
                      atitrūksiu
                              nuo žemės,
Ir ten, horizonte,
                      ištirpsiu.
                              Ten mano vieta.
Tenai, tolumoj,
                      su bangom
                              mūsų meilė užgimus,
Man švies dar ilgai,
                      ryškiai
                              deganti  mano diena.