Ką šnabždat...
Ką šnabždat man,
vėjai,
pušelėj žalioj prisiglaudę?
Ką debesys, piešiat
švininiam
dangaus ilgesy?
Gal šaukiat į ten,
kur kelionė
aukštybėse laukia?
Vis ieškot keistų
pakeleivių
su skausmu širdy?
Taip imt ir pakilti...
Prispaudusios
nuodėmės laiko.
Man dar ne naktis,
vis dar noris
draugaut su aušra.
Tik spaudžia vienatvė,
po sutemas
vaiko ir vaiko.
Dar aidi posmeliai.
Kada neskambės,
jau tada
Virš luitų ledinių žiemos
atitrūksiu
nuo žemės,
Ir ten, horizonte,
ištirpsiu.
Ten mano vieta.
Tenai, tolumoj,
su bangom
mūsų meilė užgimus,
Man švies dar ilgai,
ryškiai
deganti mano diena.