Mano paukšti iš rūpesčių sodo,
Pasilikęs lizde nebyly,
Tavo dienos vienodos, vienodos –
Kylant saulei į dangų žiūri
Ir stebi, kada gęsta pašvaistė,
Kada stiebias šešėliai naktin...
Pasakyk, neatrodo tau keista,
Kad negieda giedoti verti?
Ir, kad nesklendžia oriai į kalnus
Vėjui iššūkį metę arai?
Tu prisiglaudi tykiai prie delno
Ir žiūri į akis atvirai.
O jose – išdidumas ir ryžtas,
Bet nė lašo pavydo...
Kiti
Tegul gieda, lai skrenda, negrįžta –
Pasilieka tik likti verti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-07-25 15:41:41
Kad giedotų ir turintys rūpesčių... ir giedoti verti! Mielas eil.
Vartotojas (-a): Saulėgrąža
Sukurta: 2013-07-25 12:59:19
Lietuviškai. Geras darbas, su gera mintim :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-07-25 10:58:39
Puikus darbas
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-07-25 10:01:11
„Mano paukštE iš rūpesčių sodo“ – kažkodėl prisiėmė būtent taip (skaitant antrąkart).
Žinoma, tada reikėtų redaguoti antrąją eilutę.
„Pasilieka tik likti verti“ – kažkur jau skaitęs.
Geras jausminis kūrinys.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-07-25 09:07:40
puikiai išsakyta