Mano paukšti iš rūpesčių sodo,
Pasilikęs lizde nebyly,
Tavo dienos vienodos, vienodos –
Kylant saulei į dangų žiūri

Ir stebi, kada gęsta pašvaistė,
Kada stiebias šešėliai naktin...
Pasakyk, neatrodo tau keista,
Kad negieda giedoti verti?

Ir, kad nesklendžia oriai į kalnus
Vėjui iššūkį metę arai?
Tu prisiglaudi tykiai prie delno
Ir žiūri į akis atvirai.

O jose – išdidumas ir ryžtas,
Bet nė lašo pavydo...
                                   Kiti
Tegul gieda, lai skrenda, negrįžta –
Pasilieka tik likti verti.