Santrauka:
gyvenant Vilniuje...
Tie kaitaliojimai — priedainiai. Kai rašai „ant" jau esamos melodijos, vienas pats tekstas gal ir keistai skaitosi.
Senamiestis eilinę švenčia dieną,
Girgždėdamas balsais ir durimis.
Senamiesčiui flirtuojant su mumis,
Girtai mergaitei iškrenta blakstiena.
Į prieblandą įmūryti veidai,
Plaukais ir žodžiais gausiai prisiplaikstę,
Kaip cukrus tirpsta ten, kur baigias gatvė,
Lyg šalikas įmirkusi į aikštę.
Pudruotos ievos pakeri adomus.
Spyruoklės gaudžia. Sninga obuoliais.
Stulpai afišų, šonais apvaliais,
Šlapi, pilki ir niekam neįdomūs.
Senamiestis eilinę švenčia dieną,
Įremdamas raukšlėtą gatvėm kaktą
Į lapkričio šaltumo mėnesieną,
Ir vakaras suplyšta į skutus...
- 1989 -
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Skirgailietis
Sukurta: 2013-07-29 18:34:16
Kurgi čia užmaskuota ta autentika? A- ū -ū - ū , atsiliepk...
Tylu... Einu ieškoti seklio...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-07-25 09:32:34
Autoriui – ačiū už pažintį su tokios tolimos (laike!) kūrybos pavyzdžiu.
Tai – ne tik poetinio stažo paliudijimas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-07-24 22:38:43
Geros metaforos, solidus kūrinys.