Žodžiai, mūsų žodžiai, iš širdžių į širdis,
Varstyti vienatvės valandų tylių,
Ar ką nors prakalbins, pamyluos, sušildys,
Paberti ant žemės dulkinų kelių?
Ar mokės paguosti, ar turės ką duoti,
Paleisti pasaulin pusnuogiais vaikais?
Ar privers liūdėti, džiaugtis, uždainuoti?
Ar ištvers nekaukę alkanais vilkais?..
Žodžiui reikia meilės, išminties ir laiko,
Jo ištroškus laukia siela atvira.
Kai bedvasėj dykroj nebelieka saiko,
Žodžių jūroj žodžiui vietos nebėra...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Skirgailietis
Sukurta: 2013-07-24 12:33:39
Jeigu žmoguje yra pakankamai sukaupta išminties, tai ji suvokia žodžių prasmę ir pagal tai kreipiama žmogiškoji orientaciją, kuriai svarbus laiko faktorius ir jo niekam nėra per daug. O širdys, tai beveik bejausmei raumens gabalėliai nieko išoriškai nejaučiantys ir negali mąstymo, tai yra išminties pakeisti. Neužmirškime ar tik nesvarbesnis organas plaučiai be kurių darbo nefunkcijonuos jokia širdis. Smegenys sukuria išmintį ir pyktį, ir gailestį ir t.t. ir tik ja žmogaus valia privalu tobulinti, ir ja vadovautis.
Eilėraįčio idėjos priimtinos. Šiek tek stringa kirčiavimas. Stygavimas taisyklingas ir tuo galima pasidžiaugti,
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-07-23 23:32:00
Puikiai.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-07-23 23:23:51
Prasmingas rūpestis tos temos link, tik gal kūrinio įvardinimas...
Tikiu, kad slypi kažkur šalia geresnis :-)
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-07-23 23:13:34
Ypač paskutinis stulpelis