Žodžiai, mūsų žodžiai, iš širdžių į širdis,
Varstyti vienatvės valandų tylių,
Ar ką nors prakalbins, pamyluos, sušildys,
Paberti ant žemės dulkinų kelių?

Ar mokės paguosti, ar turės ką duoti,
Paleisti pasaulin pusnuogiais vaikais?
Ar privers liūdėti, džiaugtis, uždainuoti?
Ar ištvers nekaukę alkanais vilkais?..

Žodžiui reikia meilės, išminties ir laiko,
Jo ištroškus laukia siela atvira.
Kai bedvasėj dykroj nebelieka saiko,
Žodžių jūroj žodžiui vietos nebėra...