2.

   Vakarykštė diena užliūliavo, išsupo. Saulė, nors ir pro debesis, negailestingai apskrudino kūno odą. Diena –  graži. Nuslinko pilki rytiniai debesys, vėjas vos vos jaučiamas. Šiandien būtina patirti kitokių pojūčių, kitokių pramogų.
   Neverta siekti vien to tikslo, ko atvažiuota: pailsėti, įdegti, pliūptelti į gaivų jūros vandenį. Kartais tikslai sugriūna kaip kortų namelis, nes tai buvo iš anksto planuota, tačiau…Laikas ir realybė pakoreguoja tikslus, nukreipia kita srove, kaip ir tų bangų. Negalima nuspėti kada jos iškils, išputos ir pagaliau supliukš išmušdamos pakrantėje duobę, arba tik išplaus akmenukus. Sunaikins įspaustas pėdas,
   Per kelias poilsio dienas bandau atgauti jėgas, užmiršti darbą, buitį ir kūrybą. Na ir kas, kad palėtėje sudžius dažai ir bus laikinai užmirštas teptukas, tačiau susikristalizuos, naujos pažiūros į kūrybą su naujomis įdėjomis ir mintimis. Nebetaisysiu ankstesnių darbų, to ir nereikia – kas buvo, tegul palieka, juk tai – praeities ženklai, praeities saviraiška.Dar nežinau kaip pasikeisiu, kaip prabilsiu po naujų įspūdžių pabuvojus prie jūros. Tik numanau ir jaučiu,kad pakis spalvų koloritas, pustoniai ir šešėliai. Ar tai bus gerai? Nežinau, tačiau pokyčiai, nors ir trumpalaikiai, kaip ir neišvengiamos permainos, yra reikalingi, kitaip nebus judėjimo į priekį.
    Valgyti to pačio raciono maistą nusibosta, tad norisi padaryti pauzę, suvalgyti kažką sūraus, arba saldaus. Žinoma, ne per saldžiausiai, kaip to kičo mene, ne tokios, kaip išdykusios meilės protrūkio tarpuvartyje. Gal tai – asmeninis noras ir siekiai, tačiau esame savo ego asmenybės kalviai, savo siekių ir tikslų geniai. Kapojame, drožiame skiedrą po skiedros tol, kol atrandame kažką mums naujo ir svarbaus, arba nieko. Ir taip iki saulėlydžio, iki tol, kol nebegalime pakelti rankų, pasakyti žodžio. O tada? O tada, jau mūsų gentainiai ir mūsų atžalos privalės daryti tą patį, ką ir mes darėme, tik kals jau savo uoksą ir ieškos savo peno ir prasmės.

   Saulė palinko link pusiaudienio. Laikas panirti į vandenį, nes…
Visą savo pragyventą laiko tarpą skubėjau, kažkur  lėkiau. Ir dėl ko? Sukosi pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, mokinių ir bendraminčių verpetai. Kažkodėl šiandien prisiminiau man  užduotą  klausimą per  pirmosios knygos pristatymą:
- Kodėl toks neįdomus ir nuvalkiotas knygos pavadinimas?
Mano atsakymas trumpas. Knygoje – eilėraščiai ir esė. Viduryje raidė M – tarsi prasmės jungtis: M – Meilė, Motina, Menas, Mirtis…
   Viskas prasideda iš meilės ir viskas baigiasi brangiausiais žodžiais: motinėle, motule!
Nutylame, nulenkiame galvas ir nebebandome teikti kitos versijos. Pagaliau ką ir bedarytume ant šios žemės, arba po ja, kai pasikeičia materija: smiltelė, akmuo, pelenai.
Iš pelenų išauga žolė, medis. Akmuo sudūla ir tampa smiltele. Ir taip – elipse į tą patį tašką, į  pradžią. Vanduo garuodamas kyla, kondensuojasi, susidaro debesys. Išlyja.
Lietus atgaivina, pagirdo žemę, žolę, medį. Akmuo tik atsigaivina, atvėsta, suspindi savo išskirtiniu natūralumu ir forma.

   Esame labai skirtingi, kaip tie akmenys, kol mūsų nesugadina, nepaveikia aplinka ir aplinkybės.
   Gerai pamenu vieną jaunuolį, kuris mokėsi dailės pagrindų. Gabus buvo vaikinas, labai gabus. Tačiau, užėjus fanatiškam įsitikinimui kad jis panašus į didijį menininką Pikaso, pradėjo jį mėgdžioti, plagijuoti. Gaila, tačiau nesugebėjo jaunuolis nugalėti savęs ir to fanatiško įsitikinimo. Po metų teko palikti mokslus ir užsiimti kita veikla. Kad ir kaip norėtume, niekada netapsime paukščiais, paukščiai – žuvimis, žuvys – jūros bangomis.
Savastis – esmė, klonas – kopija.

Vis sukasi mintys apie raidę M, ne todėl kad mamos jau nebėra, bet kad egzistuoji Tu.
Reiškia, esu…


(bus tęsinys)