1.

   Ankstyvas rytas.
Saulės spindulys, pralindęs pro vasarnamių plyšį, nedrąsiai apšviečia baigiančios žydėti liepos kamieną, Oras pilnas įvairiausių garsų: krykštauja kirai ir antys –   kregždės karpo debesis.
Gurkšteliu kavos. Klausausi jūros ošimo it meditacinės muzikos – pats vidurvasaris, atostogų įkarštis, kai nereikia niekur skubėti. Bet...
   Skubame gyventi, taip kaip tos jūros bangelės ritamės link išsvajoto kranto ir suglembame šiltame smėlyje ant savo susipiltos pilies tvarinio, arba sutelpame į tuščios kriauklelės ertmę.
   Nepamenu, kada buvau prie jūros, gal prieš penkmetį, ar daugiau, kada kvėpavau druskos ir jodo prisotinto oro, klausiausi vėjo ir pajūrio pušelių viršūnių muzikos. Šįryt permatomi šviesūs debesys plaukia iš vakarų, nuo jūros.
        - Bus graži diena, - pagalvojau. - Greitai sušurmuliuos kopos. Kol dar ramu, einu     susitikti su jūra. Medinis takas, tarsi žaltys vinguriuoja, veda, raitosi tarp kopų. Per naktį neatvėsęs smėlis spinduliuoja šiluma.
        - Štai ji!
Baltos, putotos bangelės ritasi, šniokščia. Pakrantė – tuščia, tik vienas kitas ankstyvas žmogelis vaikščioja. Švelnus, drėgnas smėlis atgaivina kojų pėdas. Brendu į purslus, panyru. Vanduo atgaivina, masažuoja užsimiegojusias mintis. Norisi dar kartą panirti, atgimti ir išeiti į krantą visai kitokiu, visai kitomis akimis.
   Akys atsimerkia, ima žiūrėti kitaip, kitokiu rakursu. Pagaliau jos švarios ir tyros, it kūdikio, kuris pasaulį išvydo kitaip, negu matome mes.

   Vėjas pasisuko kita kryptimi.
   Sėdžiu vienatvės tyloje ant neaukštos smėlio kopos. Šiandien būtinai reikia vienatvės, atsiskyrimo nuo įvairiausio turinio buitinio triukšmo, judėjimo, maišaties.
   Uždarau savyje langus ir duris, nenoriu kalbėti, ginčytis, ar įsivelti į kasdienybės rutiną.
Dabar reikia tik dangaus, smėlio, jūros ir vėjo, arba tik kopos pakraštėlio, ant kurios sėdi Tu.
        - Šešėlyje?,- paklausiu savęs. – Ir kodėl?
Permetu akimis pakrantę, pėdų pėdas, dideles ir mažas. Vienas jau nuplovė negailestingas vanduo, kitos liko. Įdomu, kieno liko? Negaliu atsakyti.
O, visgi?
Lakus smėlis pažyra kaip senai negerto ir užmiršto limonado burbuliukai.
       - Nesidrovėk, išgerk mane, išspausk viską, kas dar liko manyje!  Begėdiškai apsinuogink, atsiverk, it tai būtų didžiausia nuodėmė ar nusikaltimas.
Tu nusisuki, arba nueini net neatsisukusi, nepastebėjusi manęs, mano –  vienišio būsenos.
Žiūriu į žolėmis apaugusias kopas, į žemaūges pušeles. Nebylūs žodžiai ir mintys – Tavo pėdose, kurių nepažįstu, neatskiriu iš daugelio pėdsakų.

Palūkėk! Neieškojau šiandien Tau gintaro ašarų.
Įkyri musė zvimbia...


(bus tęsinys)