Ant mano kaktos
vardas smala užrašytas.
Visi jį šifruoja,
bet niekas nesupranta..
Pirštais kaip visrakčiais
gyvenimus aš rakinėju...
gaila, bet savo
vis dar neatrandu.
Tamsos šešėlyje balsai
man paslaptis pasako-
bijau aš jų ,
bet ir geidžiu
kaip alkanas žvėris
nors vieno kraujo lašo.
Alsuoja ir manoj krūtinėj,
gal ne širdis,
gal net ne siela,
bet mažas vėjo sūkurys,
kuris kaip instinktas
po mano venas
šaltą lietų varinėja...
o kaip aš norėčiau
surasti ugnies,
kad pelkę savyje aš išgarinčiau,
bet mintys,
jog manęs niekas labiau nemylės,
kaip pats savęs aš nemyliu,
tą ugnį pavers anglimis,
o pelkėj pridrėbs aukso juodo ir gryno...