Rytuose plyšinėja sudriskus drobulė, praleidžianti šviesą,
Išsiropščia pro ją nerangus, dar apsnūdęs aušros spindulys,-
Iš savęs, lyg numinta po purvina  pėda žolė, vėl  keliesi,
Nors pernakt  į aliuzijų mazgą minčių susirišt negali...

Pro  pastolius širdies plaukia užveistos prieblandos rakštys,
Po apnuodytą sėklą sukritę šešėliai  dar bando sudygt,-
Svetima, velnio pėdsakais sekus ranka, gležną perlą nuraško,
Po savęs neįstengdama savo  usnynuos   pėdų užpustyt.

Nežinia tik, iš kur tiek pagiežos prieš srovę  atplaukia upeliais,
Neša tavo atodūsiais vėjai  pro rūškaną  prieblandą ryto,-
Prasikalus žolė pusto žalsvą, žėruojančią dulksną ir gelia,
Kai  visai kitokia pilnatis paribiais pro vyzdžius nusirito.

Lyg inkliuzas aušra,- pumpuruojasi  brėkštančios  ertmės,
Skyla žodžių vokalas, prismaugdamas dūstančią liepsną,-
Nors nelyja visai, bet dar varva nuo pirštų drėgmė, noris gerti,
Tik nė vienu akimirksniu smilkstančion pusėn neprisiliesiu.

Ko dejuoji naktim, savo nuodėmės gylį matuoji,- nekeista,
Dar per pusšimtį mylių žinojau, kad suklupęs raudosi,-skaudės,
Nuo Dangaus nusiritęs ryškus spindulėlis nukaito,
Vėl iš naujo augindamas  švytintį perlą prie mano širdies.