Įspaudas
Rytuose plyšinėja sudriskus drobulė, praleidžianti šviesą,
Išsiropščia pro ją nerangus, dar apsnūdęs aušros spindulys,-
Iš savęs, lyg numinta po purvina pėda žolė, vėl keliesi,
Nors pernakt į aliuzijų mazgą minčių susirišt negali...
Pro pastolius širdies plaukia užveistos prieblandos rakštys,
Po apnuodytą sėklą sukritę šešėliai dar bando sudygt,-
Svetima, velnio pėdsakais sekus ranka, gležną perlą nuraško,
Po savęs neįstengdama savo usnynuos pėdų užpustyt.
Nežinia tik, iš kur tiek pagiežos prieš srovę atplaukia upeliais,
Neša tavo atodūsiais vėjai pro rūškaną prieblandą ryto,-
Prasikalus žolė pusto žalsvą, žėruojančią dulksną ir gelia,
Kai visai kitokia pilnatis paribiais pro vyzdžius nusirito.
Lyg inkliuzas aušra,- pumpuruojasi brėkštančios ertmės,
Skyla žodžių vokalas, prismaugdamas dūstančią liepsną,-
Nors nelyja visai, bet dar varva nuo pirštų drėgmė, noris gerti,
Tik nė vienu akimirksniu smilkstančion pusėn neprisiliesiu.
Ko dejuoji naktim, savo nuodėmės gylį matuoji,- nekeista,
Dar per pusšimtį mylių žinojau, kad suklupęs raudosi,-skaudės,
Nuo Dangaus nusiritęs ryškus spindulėlis nukaito,
Vėl iš naujo augindamas švytintį perlą prie mano širdies.