Obuoliais kvepiančioj alėjoj
atsigulęs ant gruoblėto asfalto
pažvelk į danguje skrendančių
pilkų šikšnosparnių būrį.
Baugu žodį ištarti?
Ne...
Tu tenori šokti valsą su skeletu,
ranka lyg dalgiu rožes pjauti...
Įkvėpęs tris kartus
toksinais pritvinkusio oro,
tu pamatei trupinėlį saulės.
Tokia raudona kaip lietus po karo —
kaip ašaros tavo...
Dabar turbūt išsigandai,
kad ši auditorija
tik ausis laižyti gali.
Ironiška,
bet beviltiškai fantastiška...