Beveik  autobiografiniai: II

Dar vakar netikėjau,
o patikėjus — net sunkiau:
atrodo, akmenis lengviau kilnoti,
bet vėl ir vėl brendu per smėlį,
vis pasinerdamas giliau,
o virš galvos — nei mirę, nei gyvi —
dar vis kaip vėliavos plevena Šklėriai,
Nors jau ne tie —
net be lopšių.

Gyvena?
Na, taip... kaip kapas, bet yra.
Norėčiau, kad va šitaip būtų tik sapne,
tačiau, deja,
jau miškas šaknimis įžėlė.

Galbūt kažkas sakys, kad aš eilėraštį rašau?
O — ne! o —  ne!
Tiktai labai prašau:
Sustok, pušie.
Leisk laukui būti.
Nutūpti vieversiui,
Užaugti grikiui...
Seniai pasibaigė čia javapjūtės.
Margi geniai kaip žvakės spragsi...

O pakraštėli Lietuvos,
ar pamanei,
kad kopų smėlyje gali paskęsti?

Einu ir... pėdsakų nelieka.

Kažkur —
gal prie Musteikos, prie Kabelių, prie Piesčių —
giliai po kojomis užsnūdę Smėliai miega,
lig šiol nesurasti, deja...
Ir vis dėlto tai ne Čiurlionis,
tai aš kaip žiogas groju smuikeliu,
išeinantiems giliai į smėlį...