Tokioj begalinėj vienystėj
tarp ošiančių laiko vilnių
tik paukštis į sielą atklysta
ir čiulba man mielo balsu.
Jis puola, nukrinta iš aukščio
į praviras mano akis,
aš plunksna regiu gryno aukso,
ji lieja žodžius ir mintis.
Patvinsta čia pat meilės jūra,
ne mano, ne tavo — dangaus,
ji pabaigą kelio mums buria,
svajonių laives ten priglaus.
Tu liksi dugne jos suklupus,
prie burių, audros nuskintų,
kur meldžiasi angelo lūpos,
kad grįžtumei žemėn vėl tu.
Išbarsto vėl gintarą saujom
į krantą pailsus vilnis,
ji laukt niekada nepaliauja,
kada tavo burės sugrįš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2013-07-17 12:32:04
"...ir barsto krantą gintarais
gelmės nematomoji sauja..."
(M)
..............
:)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-07-09 17:46:45
išsuptas, vaizdus, mielas...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-07-09 00:11:26
Ilgesėlio vilnimis atplaukusios...
:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-07-08 19:34:15
Ilgesys nuskendęs jūroje... Ir danguje.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-07-08 17:32:47
...jau pati pirma eilutė pagauna, pakerį ir nuneša svaiginančių vaizdiniį jūron...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-07-08 17:19:18
:)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-07-08 14:39:34
gražūs jausmai gražiai perteikti