Tokioj begalinėj vienystėj
tarp ošiančių laiko vilnių
tik paukštis į sielą atklysta
ir čiulba man mielo balsu.

Jis puola, nukrinta iš aukščio
į praviras mano akis,
aš plunksna regiu gryno aukso,
ji lieja žodžius ir mintis.

Patvinsta čia pat meilės jūra,
ne mano, ne tavo — dangaus,
ji pabaigą kelio mums buria,
svajonių laives ten priglaus.

Tu liksi dugne jos suklupus,
prie burių, audros nuskintų,
kur meldžiasi angelo lūpos,
kad grįžtumei žemėn vėl tu.

Išbarsto vėl gintarą saujom
į krantą pailsus vilnis,
ji laukt niekada nepaliauja,
kada tavo burės sugrįš.