*  *  *
Pirmieji žingsniai — atradimai... viltys,
pasiektos aukštumos, — ir vėl žemyn rities.
    Tai vėl svarbiausios durys užrakintos, —
    prisiminimai tebeieško praeities.

   Nenoras prisiminti apie mirtį —
   negailestinga ji — ir visad kelyje.
        Poete, skęsta tavo pilkos mintys
        vėl pakeltos taurės dugne.

Lentynos liks svajom užkrautos.
Tądien priklaups kas nors bažnytėlėj,
    skardus — varinis varpas nuskambės,
    linkėdamas tik rojaus tavo vėlei.

    Ir tu teisus — atskris ne sykį paukščiai,
    tik mūsų neberas, —  net ir šešėlių.
        Vėjuoti rudeniniai lietūs verks,
         plaus pilką smėlį kapo kauburėlio.

Mėnuo pabalęs skverbsis tarp šakų,
o jis ten, neaprėpiamo žvaigždyno
    valdovas, nesuteiks jokių vilčių
    tiek amžių laukiantiems prisikėlimo.    

    Paplautas kranto akmenėlis nuriedės.
    Po metų kitas nuriedės — be galo.
        Vėjelio gūsiai plaukus glamonės,
        o gal ranka, — bet jie bus nebe tavo...  

*  *  *