Vita — Iliuzija
* * *
Pirmieji žingsniai — atradimai... viltys,
pasiektos aukštumos, — ir vėl žemyn rities.
Tai vėl svarbiausios durys užrakintos, —
prisiminimai tebeieško praeities.
Nenoras prisiminti apie mirtį —
negailestinga ji — ir visad kelyje.
Poete, skęsta tavo pilkos mintys
vėl pakeltos taurės dugne.
Lentynos liks svajom užkrautos.
Tądien priklaups kas nors bažnytėlėj,
skardus — varinis varpas nuskambės,
linkėdamas tik rojaus tavo vėlei.
Ir tu teisus — atskris ne sykį paukščiai,
tik mūsų neberas, — net ir šešėlių.
Vėjuoti rudeniniai lietūs verks,
plaus pilką smėlį kapo kauburėlio.
Mėnuo pabalęs skverbsis tarp šakų,
o jis ten, neaprėpiamo žvaigždyno
valdovas, nesuteiks jokių vilčių
tiek amžių laukiantiems prisikėlimo.
Paplautas kranto akmenėlis nuriedės.
Po metų kitas nuriedės — be galo.
Vėjelio gūsiai plaukus glamonės,
o gal ranka, — bet jie bus nebe tavo...
* * *