Man meilės dievas pažvelgė į širdį
Ir tarė jau pažįstamu balsu:
„Ateik dangun — gyventi, o ne mirti,
Dangun, kur kristi nebaisu.“
Žinau, žinau tą begalinį mėlį —
Beburiai plauko rožiniai laivai,
Drugiai ten ilsis, skraido gėlės,
Jausmai liepsnoja saulėmis laisvai.
Bet saulių daug — nutolusių, negrįžusių,
Sudegusių be pėdsakų, gaisų...
Ir visgi aš darkart gyventi ryžausi —
Danguj, kur kristi nebaisu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-07-08 23:27:59
... jei rimtai — nėra gražesnio jausmo...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-07-08 13:17:48
O aš dar žemėj noriu pagyvent,
Parkritus, juk į žemę galim atsiremt...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-07-07 20:13:25
Ir visgi aš darkart gyventi ryžausi —
Danguj, kur kristi nebaisu.
...fantastiškai nuskambėjo...labai...patiko...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-07-07 17:42:24
Pagrįstas kvietimas.
O ritmika ir ypač II strofa itin primena vieną Dž. Butkutės dainą ;-)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-07-07 13:57:48
Savitas, gražus..
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-07-07 10:32:37
Labai įtaigu, gražu, skambu, jaudina.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-07-07 02:49:00
"Ir visgi aš dar kart gyventi ryžausi –
Danguj, kur kristi nebaisu."
Tik aukštyn veržiasi mintys, - puiku!