Man meilės dievas pažvelgė į širdį
Ir tarė jau pažįstamu balsu:
„Ateik dangun — gyventi, o ne mirti,
Dangun, kur kristi nebaisu.“

Žinau, žinau tą begalinį mėlį —
Beburiai plauko rožiniai laivai,
Drugiai ten ilsis, skraido gėlės,
Jausmai liepsnoja saulėmis laisvai.

Bet saulių daug — nutolusių, negrįžusių,
Sudegusių be pėdsakų, gaisų...
Ir visgi aš darkart gyventi ryžausi —
Danguj, kur kristi nebaisu.