Saulei nusileidus, kaimo vyrai sumerkia tinklus.
Vėl žuvis gaudo.
Kaip vaikystėj paneščiau irklus.
Jų nebėr — kaip širdį skauda...
Laimikį suguldo kieme ant žolės.
Visiems po lygiai dalina.
Dar ir šiandien matau, kaip žolėj šokinėja
Lydekos, kuojos ir lynai...
Visas kaimas kvepės žuvimi.
Vyrai neš į namus laimikį.
O gyvenime, tu toks trapus,
Tų žvejų jau seniai nebelikę...
Kokia skaniausia vaikystės žuvis,
Kokia žuvienė gardžiausia?
Žvejų vardus jau nusinešė metų vilnis —
Ir jų jau nepaklausi...
O lelijos žydi Kriaunoj,
Daug tų lelijų auga...
Supas valtelė tuščia sietuvoj
Ir žvejų atmintį saugo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-07-02 23:44:14
Artima. Bet tik žuvys, o ne tinklai :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-07-02 22:44:43
Šilti, žuviški prisiminimai... ir atmintis...
:)