Saulei nusileidus, kaimo vyrai sumerkia tinklus.
Vėl žuvis gaudo.
Kaip vaikystėj paneščiau irklus.
Jų nebėr — kaip širdį skauda...

Laimikį suguldo kieme ant žolės.
Visiems po lygiai dalina.
Dar ir šiandien matau, kaip žolėj šokinėja
Lydekos, kuojos ir lynai...

Visas kaimas kvepės žuvimi.
Vyrai neš į namus laimikį.
O gyvenime, tu toks trapus,
Tų žvejų jau seniai nebelikę...

Kokia skaniausia vaikystės žuvis,
Kokia žuvienė gardžiausia?
Žvejų vardus jau nusinešė metų vilnis —
Ir jų jau nepaklausi...

O lelijos žydi Kriaunoj,
Daug tų lelijų auga...
Supas valtelė tuščia sietuvoj
Ir žvejų atmintį saugo...