- Ne, į Afriką negrįšiu.
- Sūnau, aš to ir neprašau. Aš tik noriu, kad tu pasielgtum atsakingai ir mes kartu išspręstume šią problemą.
- Mama, aš nebėgu nuo atsakomybės. Tu nesupranti, tai - Afrika, kitas pasaulis, kitokie žmonės, kitokie papročiai.
- Man dabar nerūpi jokie etniniai, doroviniai ar religiniai skirtumai. Tu bėgi nuo atsakymo.
- Atsakymo nėra, mama. Aš jo nežinau.
- Tai tu, tėvai, dėl visko kaltas. Nesugebėjai dvidešimtmečiui bernui vyriškai išaiškinti, kad yra tokios apsisaugojimo priemonės kaip prezervatyvai.
- Rūpužėlė tu susisukusi, argi aš kaltas, kad tos mergužėlės baltaodžiui prezervatyve skylučių pridaro.
- Tuoj aš tavo makaulėje padarysiu ne skylutę, o milžinišką skylę. O aš dar stebiuosi, kad mano vaikas pasileidėlis. Užtenka į tėvą pasižiūrėti ir viskas aišku.
- Atleiskit, prisipažinsiu, kai buvau jaunas, nusidėjau ne kartą, bet juodukių mano meniu tikrai nebuvo.
- Aš tuoj tau sudarysiu meniu iš aštriųjų pipirų. Čiaudysi, senas kriene, kad perdavei savo pasileidusius genus vieninteliam sūnui. Dabar užkraus tau juodą anūką ir galėsi jį  draugeliams prie baro rodyti.
- Mama, baik apie tuos anūkus. Jos gali bet kuriam vyrui vaiką prisiūti. Jų tikslas - ištrūkti iš ten bet kokia kaina.
- Neklausei manęs, savarankiškas norėjai būti, skurstantį pasaulį gelbėti skubėjai, o atsidūrei kur..

Rytų Afrika. Kabo Delgato provincija. Vanduzi kaimas. Jau trečia savaitė, kai aš vienoje skurdžiausių pasaulio šalių. Iš raudono molio drėbta pašiūrė, kurią sunku pavadinti namu. Klibanti lova, po kurios koja pakišau pagalį, mažas keturkampis stalelis, spintelė kampe ir ant sienos rankomis austas įvairiaspalvis kilimas, puošiantis mano kuklų būstą. Nevas Maputo, kilęs iš garbingos bušmenų medžiotojų genties, o dabar tapęs mano globėju ir prižiūrėtoju, tėviškai ramina: - Valgyk, valgyk. Tai tik kažkas vėl ant bombos užlipo. Daug jų liko po pilietinio karo.
Jaučiu, kaip kąsnis įstringa gerklėje, imu kosėti, trūksta oro, o ašaros pačios bėga per  veidą.
- Kramtyk pamažu. Valgyti reikia. Nevalgysi - nusilpsi ir prilips maliarija. Ja gali greitai užsikrėsti. Ims krėsti karštis ir šaltis kartu- gulkis į lovą,- portugališkai neskubėdamas aiškina Maputo.-Ir nesėdėk saulėje, ji pikta.
Tai supratau jau pirmąją dieną, nes pasvajojęs dešimt minučių saulėje pajutau, tarsi įkaitusios adatėlės aštriai smigtų į mano veidą, rankas, kaklą. Taip, saulės voniomis čia nepasilepinsi. Gelbsti palmės, ištvermingi ilgaamžiai medžiai ir maudynės nusekusioje Vamatu upėje. Laikas apžiūrėti savo mokyklą, apie kurią pasididžiuodamas pasakoja Maputo. Gera mokykla, nes yra juoda lenta, kurią kažkoks fondas padovanojo prieš keliolika metų. Išnešėm ją iš genties seniūno Sango namų ir pakabinom po išsikerojusiais medžiais. Čia, žaliame lapų pavėsyje, ir dirbsiu. Balti dantys, plačios šypsenos ir juodos vaikiškos rankos, tampančios nuo prakaito šlapius marškinius ir bandančios paliesti mane. Jų tiek daug ir jie tokie panašūs. Kaip aš juos atskirsiu?
Vakar dovanų gavau dviratį, seną, suklypusį, bet, mano džiaugsmui, važiuojantį. Kelias iki elektros sutrumpės visa diena. Ten, už dviejų dienų kelio pėsčiomis vingiuotais ir painias savanos keliais, aukštos drambliažolės sąžalynais ir sraunių upelių slėniais, yra civilizacija. Ten aš atidžiai skaitau trūkinėjančius interneto puslapius apie Lietuvą, apie namus. Dainininkės mašina atsitrenkė į kelyje žioplinėjančią karvę. Pasirodo, ir Lietuvoje kaip Afrikoje. Didžiausią laisvę turi gyvuliai: keturkojai, dvikojai..Ir dar-svarbu mokėti skaičiuoti. Pinigus, o dar geriau-karves. Kuo jų daugiau , tuo gilesnė pagarba tau, tuo geresnis tavo namas, tuo didesnis kraitis ištekančiai dukrai. Jau pirmosiomis dienomis suvokiau, kad čia kaip ir kitur viskas skaičiuojama, perkama, parduodama.
- Gražuoliuk, nupirk pepsi, - beveik prilipo gundančių formų gražuolė.
- Baltaplauki, nupirk kokteilį,-blyksi žaisminga šypsena.
- Boyfriend, love you, - demonstruoja kuklias anglų kalbos žinias blizgančiais niekučiais pasipuošusi garbanė.
- Neprasidėk su nekaltomis, - moko afrikietiško gyvenimo taisyklių Maputo. - Tokią pamylėsi, užsitrausi visos genties nemalonę. Teks mokėti išpirką ir vesti. Jei ne, tėvas nueis pas sangomą, vietinį raganių, kuris iškvies protėvių dvasias ir užtrauks tau juodąjį mėnulį. Nori žmonos - pasakyk, turėsi net penkias, nes tu - baltaodis iš Amerikos.
Nuo pat atvykimo pradžios kalu jam, kad Europa - tai ne Amerika, bet manajam draugeliui kaip ir kitiems tai sunkiai suvokiama... Atsibodo duona, bananai ir datulės, taip noriu mėsos. Rytoj turguje nusipirksiu vištą, Maputo vėl stripinės tą nesuvokiamą karo šokį aplink grobį. Nori mėsos - eini į turgų, perki vištą, paršą, avį ar ožką, parsigabeni į namus ir galvoji, kaip nusukti tam gyviui sprandą. Vis pramoga, dažniausiai atitenkanti stiprioms ir darbščioms bušmenų moterims.Gėriuosi, kai jos užsideda ant galvos aukštą maždaug dvidešimties litrų vandens ąsotį, kitą paima į ranką, ant galvos užsimeta bliaunantį vaiką ir eina grakščios kaip gulbės. Tiesa, juodosios. Taip, mūsų išlepintoms moterims tokią virtuvę. Ir su vyru nepasiginčysi, kuris patogiai įsidrėbęs medžių pavėsyje su draugais rūko tokį prietaisėlį, panašų į kaljaną. Karštas afrikietiškas kraujas užverda, kai kalba pasisuka apie medžioklę, kovą ar muštynes. Suvokiau, kad su pyktelėjusiu bušmenu geriau nesiginčyti, nes šis tuoj gali kibti į atlapus.
Vakar po lova radau snaudžiančią kobrą. Maputo bandė nuraminti, kad dabar šaltasis metas ir jos ne tokios piktos, tik reikia protingai elgtis. Kaip kompensaciją už ekstremalias darbo sąlygas išvirė kavos, paragavus kurios stačiai pavažiavo stogas. Mane lyg tą jauną poetą aplankė vizijos: liūtų riaumojimas, išgąsdintų beždžionių klyksmas, banguojančio vandenyno ošimas ir aš, minantis klebančiu dviračiu į niekur. Maputo gyrėsi, tai tikra kava, kuria galėsiu vaišinti draugus Amerikoje, nes paruošti ją labai paprasta. Marihuanos saują užpili verdančiu vandeniu, palauki minutėlę, tada vėl įdedi saujelę, vėl užplikai ir pasigardžuodamas ragauji. Efektas garantuotas.
- Parduosiu tave, - gromuliuoju lietuviškai. - Aš, didysis aukso ieškotojas Tito, parduosiu tave, juodąjį velnią Maputo, nusipirksiu iš senio Beiros jo gražiąją dukrą Izildą ir išplauksiu į Ameriką. Ten ant medžių auga doleriai, o gatvės grįstos aukso luitais. Mes mylėsimės dieną naktį ir man nereikės mokėti nei vienos karvės.
Juodasis velnias palinksta prie manęs ir linguodamas galvą murma, kad silpni tie baltieji, tikri ištežėliai.

Vizija baigėsi. Pusmetis prabėgo greitai, aš namuose jau keli mėnesiai. Ir reikėjo įtariai motušei palandžioti po mano elektroninį paštą. Ten ir rado Maputo laišką, kuriame jis gailiai aimanuoja, kad be manęs jam labai liūdna ir sunku, kad aš - niekingas baltasis, nes nepasiėmiau jo į Europą, kad ir kur ji bebūtų. O dar tas prierašas laiško pabaigoje,  kad mano trečioji žmona Manoveta greitai gimdys. Suprantama, kokia buvo tėvų reakcija...

Išsimaudysiu mažoje koralinėje įlankėlėje, užkopsiu į Monte Bingą, legendomis apipintą kalną, ir pagausiu gaivaus oro gūsį, prasiskverbusį pro sunkų tropinį karštį. Argi ne gera sugrįžti?