Tu pradėjai rašyt sopulingomis ašarom,
tu pradėjai kalbėti krauju,
ilgesys buvo juodas, be pasakų,
pasiklydęs tarp vėjų naujų.
Ne šiaurys pūtė — pragaro liepsnos,
jos alsavo mirties pažadais —
eik nueik virš bedugnės, ant liepto,
tavo ilgesį žemė atleis.
Ten ugnis, tavo būtį prarijus,
neš nuneš į karštąsias gelmes,
ne vėle tu pavirsi — žarijom,
tavo pėdsakų niekas neras.
Tu netapsi žodžiu anei kūnu,
tu netapsi padangių aru,
tegu trenkia aukštybėj Perkūnas —
šitaip savo buvimą baru!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): urte03
Sukurta: 2013-06-14 11:09:59
gražu
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-06-13 23:07:07
Sklandu ir skambu.
Gal truputį daugoka įvardžio "tu" .
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-06-13 22:33:20
Miela
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-06-13 14:36:55
Tai, kas įvardinta kaip niekas, iš tiesų labai svarbu. Krypties sauja nesusemsi, bet kokia ji svarbi keleiviui! Egzistencijos paieškos tik parodo, kad ne paviršiais čiuožiate. Parašyta su aistra.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-06-13 13:48:22
Buvimu reikia džiaugtis...