Tu pradėjai rašyt sopulingomis ašarom,
tu pradėjai kalbėti krauju,
ilgesys buvo juodas, be pasakų,
pasiklydęs tarp vėjų naujų.

Ne šiaurys pūtė — pragaro liepsnos,
jos alsavo mirties pažadais —
eik nueik virš bedugnės, ant liepto,
tavo ilgesį žemė atleis.

Ten ugnis, tavo būtį prarijus,
neš nuneš į karštąsias gelmes,
ne vėle tu pavirsi — žarijom,
tavo pėdsakų niekas neras.

Tu netapsi žodžiu anei kūnu,
tu netapsi padangių aru,
tegu trenkia aukštybėj Perkūnas —
šitaip savo buvimą baru!