Kaip kuždas pievoje šyvi žiogai,
Žole šiurena šilto vėjo gūsiai
Ar nepailsus, ar nepavargai?
Ar dar bent mirksnį šalimais pabūsi?
Ak, leisk saulėlydžio šešėlių mirgesy
Darsyk lytėti lūpom tavo skruostus.
Kol dar mes dviese, kol dar čia esi,
Kol dar kelionėn vėl neišsiruošta.
Širdis nerimsta lyg įtemptas būgnas,
Ir oras alveolėse užsmaugtas.
Lietus ant mūsų kūnų drungnas drungnas.
Lietus ant žemės — abejingai šaltas.
Nuplovei kojas rasomis, dingai,
Palikus karštą įspaudą manoj krūtinėj.
Tylėjo žolėse šlapi žiogai.
Ir aš nė žodžio. Mano paskutinė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-06-08 23:45:34
jausmingas
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-06-08 21:23:15
Šitas tikrai labai geras.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-06-08 19:13:28
Puikiai perteikti jausmai. Nuoširdi lyrika. Patiko.
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2013-06-08 18:58:36
jausmingai gražus
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-06-08 18:38:32
Ten nekomentavau, bet įvertinau, o čia tikrai sakau, puikus darbas, nuoširdžiai, tokia lyrika, tokia graži.:)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-06-08 16:24:37
Puikios eilės, komentavau kitoje svetainėje, patiko ir čia sakau tą patį.Sėkmės.