Kaip kuždas pievoje šyvi žiogai,
Žole šiurena šilto vėjo gūsiai
Ar nepailsus, ar nepavargai?
Ar dar bent mirksnį šalimais pabūsi?

Ak, leisk saulėlydžio šešėlių mirgesy
Darsyk lytėti lūpom tavo skruostus.
Kol dar mes dviese, kol dar čia esi,
Kol dar kelionėn vėl neišsiruošta.

Širdis nerimsta lyg įtemptas būgnas,
Ir oras alveolėse užsmaugtas.
Lietus ant mūsų kūnų drungnas drungnas.
Lietus ant žemės — abejingai šaltas.

Nuplovei kojas rasomis, dingai,
Palikus karštą įspaudą manoj krūtinėj.
Tylėjo žolėse šlapi žiogai.
Ir aš nė žodžio. Mano paskutinė.