Šviesos ilgėjomės. Gal spindulių Persėjo?
Viltim suraižėm uždangas nakties.
O mus į Žemės užmarštį pasėjo
Ir liepė augt nemylimiems.
Ir liepė nemylėt – už du skaudės
Nutrūkusį bevardės bitės skrydį,
Bet rinkome sparnelių nuolaužas vis tiek,
Paskui nesigailėjom klydę.
Už meilės lauko tirpo visata,
Už šviesmečių – šalta šviesa Persėjo.
Mes nepakėlėm bitės skrydžio, o tada
Dvi naujos žvaigždės Žemei šviest pradėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gatAki
Sukurta: 2006-09-10 14:27:06
saunus eiliukas;)
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-08-20 18:24:51
šviečiantis. geras virsmas simbolių - klasikinis... :-)
Vartotojas (-a): Solo
Sukurta: 2006-08-17 14:34:56
Tikriausiai po kiekvienu Jūsų kūriniu galiu rašyti tai, ką jau esu rašiusi po buvusiais ligšiol - atveriate duris į širdis...
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2006-08-17 13:54:21
Tai taip romantiška,pakylėta ,erdvu-na tikrų tikriausia poezija. Žaviuosi.
Vartotojas (-a): vikis
Sukurta: 2006-08-17 10:18:54
Kaip visuomet lyriškai;)