Šviesos ilgėjomės. Gal spindulių Persėjo?
Viltim suraižėm uždangas nakties.
O mus į Žemės užmarštį pasėjo
Ir liepė augt nemylimiems.

Ir liepė nemylėt – už du skaudės
Nutrūkusį bevardės bitės skrydį,
Bet rinkome sparnelių nuolaužas vis tiek,
Paskui nesigailėjom klydę.

Už meilės lauko tirpo visata,
Už šviesmečių – šalta šviesa Persėjo.
Mes nepakėlėm bitės skrydžio, o tada
Dvi naujos žvaigždės Žemei šviest pradėjo.