IV

Taigi atsigodę ir laukan pasipylę baltapalčiai aptiko du objektus – negyvą sarginį buldogą Puaro ir leisgyvį kiemsargį Metrofaną. Pirmasis, kaip netrukus paaiškėjo, į sprunkantį jūreivį-antiną sureagavo žaibiškai ir bandė šįjį sustabdyti. Tačiau pavytas bėglys netikėtai apsisuko ir atsivedėjęs trenkė į iššieptus persekiotojo žiomenis. Smūgio pasitaikyta tokio stipraus, kad iš vargšo Puaro ausų trykštelėjo smagios šuniškų smegenų salvelės, o lygus snukis dar labiau suplokštėjo - tada priešmirtinio drebulio purtomas kūnas nusirito per žolę. Visa tai pakraupęs stebėjo, o vėliau paporino antrasis akiniuočių rastas objektas, tai yra barzdyla Metrofanas. Išvydęs pro išdaužytą langą stryktelėjusį keistą būtybę, primenantį milžinišką, į jūreivio marškinėlius įsispraudusią antį, kiemsargis suabejojo savo psichine sveikata ir iš siaubo net suspiegė. Bet po akimirkos prieš jo akis blykstelėjo visiškai reali buldogo Puaro žūtis, ir žmogus nusprendė, jog reikalas daug rimtesnis, jog rasi atėjo pasaulio galas, o jūreivis-antinas – pats nelabasis, atakavęs mokslo šventovę. Metrofanas nualpo. Tokį jį, nelaimingą, paskum apspito susijaudinusių akiniuočių būrys...

- Tu teisi, Jevdakima!– išpyškinęs pasakojimą, neaiškiai bliovė tirtantis senis, ir karčios isterijos ašaros ritosi virpančiais raukšlių kanalais. - Gyvenime... nė taurės! Nė taurės!

- Reikia ieškoti, - mąsliu veidu konstatavo vienas genetikas, profesorius Chloro. Deja, šitai pasirodė ne taip jau paprasta.

V

Jei Mokslinių tyrimų centras būtų stūksojęs kokio didmiesčio širdy, tai, atsižvelgiant į urbanistinę aplinką, pasigauti ištrūkusį jūreivį-antiną veikiausiai nebūtų kilę ypatingų keblumų. Bet mūsų mielieji mokslinčiai, geisdami pasislėpti nuo smalsių žvilgsnių, savo paties nelaimei lizdą buvo susisukę ne kur kitur, bet menkai žinomoje lygumoje, toli toli nuo didelių gyvenviečių. Aplinkui – miškų bei liūnų įrėmintos pievos. Teisybė, būta ir kaimų, ir net mažų miesteliūkščių, betgi iš jų tikėtis pagalbos – nė šlakelio vilties.

Ilgai ginčijęsi vyrai nusprendė išsyk pasiųsti ir malūnsparnį, ir seklį, aviganiu ginkluotą. Skraidyklė grįžo po pusvalandžio - pilotas raportavo, jog pievose sutvėrimo nematyti, todėl jis, matyt, tūnąs miške.

- Nekvailas guy, -  pridūrė pilotas(jis buvo kilmės iš Valstijų, todėl visus vyriškos lyties asmenis bei daiktus vadino guy).

O seklys užtruko dar kelias valandas, užtat grįžo saujose prakilniai gniauždamas paslaptingus tamsius karolius. Juos apžiūrėjęs jaunas genetikas džiugiai pavirtino, kad tai iš tiesų esančios “mūsų Nobelio” išmatos. Paklaustas, ar išaiškėjo tikslesnės besislapstančiojo koordinatės, seklys apmaudžiai tarstelėjo, jog pėdsakai baigiasi prie gigantiško liūno, o juo plaukdamas antinas galėjo nukeliauti kone bet kur.

Chloro, laisvalaikiu studijavęs sociologiją, pateikė hipotezę, neva jūreivis-antinas turėtų instinktyviai klausytis to subjektų tipo, kurio paliepimų vykdymu pasižymėjo jo “tėveliai”. Idėja atrodė idiotiška, bet, atsižvelgiant į aplinkybes, verta išbandymo.

Artimiausian uostan nulėkęs malūnsparnis spitriai atgabeno kažkokį girtą kapitoną. Storulis veikiausiai buvo išvilktas tiesiai iš patalo, nes pasirodė apsitempęs tik purvinais apatiniais ir spėjęs užsimaukšlinti uniforminę kepuraitę. Jam tučtuojau buvo pasiūlyta nemenka sumelė, ir žmogėnas, lydimas nekantraujančių mokslo vyrų būrio, kilpomis nusvirduliavo į tyrų vidurį. Čia kapitonas tris valandas plyšojo nepadoriausius keiksmažodžius ir jūreivišku argu kriokė nebyliems laukams, ragindamas „gaidį“ antiną išlįsti ir „bezdėti atgalios“. Netrukus, atsiliepdama į jūrininko prakalbą, iš apylinkių ėmė rinktis spalvinga kompanija: siūlydami skalbimo miltelius, prisistatė neaiškaus plauko prekybos agentai, pasibaisėjusi atskubėjo jaunutė darželio auklėtoja, stebėdamasi nuogomis kapitono strėnomis pradėjo gužėti smalsių kaimiečių delegacija, ir galiausiai nežinia iš kur išdygo trys smirdantys santechnikai(ir ko gi jiems čia reikėjo?), kurie viena teveikė: susikišę rankas į kišenes reikšmingai tylėjo arba dar reikšmingiau spjaudė saulėgrąžėles. Tačiau pats jūreivis-antinas sugrįžti nesiryžo.

Po kurio laiko kapitonas, iš pradžių galėjęs ir operos tenorą perrėkti, ėmė kimti. Jo balsas vis silpnėjo: iš griausmingo ir rūstaus pasidarė plonas ir apgailėtinas – pabaigoje dručkis girtuoklis klykė įsižeidusio kastrato falcetu.

- Ne, aš nebegaliu! – išsekęs sucypė jis. – Klokit mano pinigus ir skraidinkit į smuklę!

VI

Kraupi padėtis, į kurią pakliuvo genetikai, nūn švietė visu savo nepermaldaujamu beviltiškumu. Jūreivis-antinas dingo, prieš tai anapilin iškeldinęs daktarą Šmoro ir buldogą Puaro; sykiu, suprantama, žlugo svajonės apie ateities premijas.

Kapitoną nutrinkinus, kur tasai pageidavo, ir pamažu tirpstant žiūrovų miniai, įniko skirstytis ir liūdni mokslininkai. Vieni jų be perstojo aimanavo, kad “brakonieriai nušaus mūsų Nobelį ir už didelius pinigus parduos uzbekų virėjams”; kiti nuogąstavo, atseit tai dar nieko: tas Nobelis, kol bus susektas, taip apdergs miškus, jogei Lietuvos gamtosaugininkai išpešią ne mažiau už brakonierius – tik iš paties Mokslinio tyrimų centro; treti nervingai pešiojo barzdas, stengdamiesi nuvyti baisingas mintis apie ateity laukiančius kandžių žurnalistų antpuolius.

Beje, nieks nesuko galvos dėl Šmoro ir Puaro – praėjo nemažai laiko, kol kažkas prisiminė it šiukšles besimėtančius jų lavonus.