Ažgyja dienās, kelias vis tālyn,
Prēš kalnų inkščia žingsniai ir par pūsį
Akmuo suskyla, prītrupa širdin
Aštrių minūčių, šaltas vėją gūsis
Išbaidą šiūlumų, ir vėľ atžagariai
Pasklydį kryžkelās parnakť žegnojas,
Visuos kraštuos dabar galėč’ pareiť
Keliu, katras atāmena rytojų.
Tik žodžią gylį ligi pať šaknų
Vis kerta dalgem, sunkias jaunas kraujas,
Par akmenis, širdies dugni gilu,
Šakojas dienās, vėsta laiką sauja.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2013-06-04 16:35:05
Gražu, sklandu ir da aukštaitiška. Kaip gali nesdžiaugt.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-30 20:37:34
Kiek supratau , skambiai aukstaitiskai, gražu
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-05-30 16:24:24
...širdies dugni gilu, todėl ir žodžiai iš širdies išplaukį. Gražu.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2013-05-30 14:43:51
kokia čia tarmė?
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-05-30 12:55:28
Žaviuosi Jūsų kūryba, tiek tarmiška, tiek ne.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-05-30 11:55:58
Gilūs žodžiai, iš pačių šaknų...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2013-05-30 10:19:39
Aš dabar medžioju tarmiškuose tekstuose barbarizmus.
Šiame tekste nė vieno barbarizmo ar svetimybės. Puikus tekstas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-30 08:56:56
puikiai tarmiškai, gražu
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2013-05-30 08:38:50
Kokia neišmatuojama Jūs žodžių ir minčių giluma! Gimta tarmė tai ypač pagilina.Ačiū!