Be jūsų aš niekas,
    tirpstantis sniegas...
Gėlė nuskinta
     be vandens,
žemė nualinta
      šalto rudens...
Kada vėl atgysiu?
     Ar jus pamatysiu?
Rankom paliesiu
     atkutusią žemę,
Palaistysiu gėlę
      Ir atgaivinsiu
  prisiminimą,
      praėjusių metų.
Nerimą, gėlą...
     Pažvelgus į priekį,
į ateitį tiesią,
     žmogaus dosnumą,
pasaulio gražumą.
      Ir gėlės nebeskinsiu!
Be šaknų —
           ji niekas,
tarytum ištirpęs  
       pavasario sniegas...