Visiems skaitantiems
Be jūsų aš niekas,
tirpstantis sniegas...
Gėlė nuskinta
be vandens,
žemė nualinta
šalto rudens...
Kada vėl atgysiu?
Ar jus pamatysiu?
Rankom paliesiu
atkutusią žemę,
Palaistysiu gėlę
Ir atgaivinsiu
prisiminimą,
praėjusių metų.
Nerimą, gėlą...
Pažvelgus į priekį,
į ateitį tiesią,
žmogaus dosnumą,
pasaulio gražumą.
Ir gėlės nebeskinsiu!
Be šaknų —
ji niekas,
tarytum ištirpęs
pavasario sniegas...