Mintys kloja vėl taką po kojom —
Tu lyg vakar į širdį atėjęs...
Gal tas laikas ne veltui raudojo,
Pasiklydęs lyg lapkrity vėjas?
Sena valtis upe nuplukdyta —
Aš ant kranto tik aidu ieškosiu
Tavo atsako, mano Virvyte.
Atsigerti grįžtu, kai ištrokštu.
Keistas skulptorius akmenį kalęs,
Ir ant pievos lyg aikštėj nurengęs.
Likimu pavadinęs, o dalią
Tarsi stygą tik pirštais įtempęs.
Aš vėl čia, vėl matau tavo kūrinį —
Tik nuogybė. Žiūrovui gal miela...
Tu įkalinai kūną į akmenį,
Aš grąžinsiu daugiau — savo sielą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-05-25 02:47:48
Gal pirmąjį posmą atleisti nuo tarnybos? Naudos kūriniui neduoda, tik pririša prie bereikalingo čia metų laiko...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-05-25 00:16:28
Graži mintukė... tas skulptoriaus darbas :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-05-24 23:12:04
Puikus darbas, labai jautru, lyriška, prasminga.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-05-24 22:47:08
man nuskambėjo taip lengvai su nostalgija ir prieraišumu prie gimtųjų vietų, šviesus kūrinys