Mintys kloja vėl taką po kojom —
Tu lyg vakar į širdį atėjęs...
Gal tas laikas ne veltui raudojo,
Pasiklydęs lyg lapkrity vėjas?

Sena valtis upe nuplukdyta —
Aš ant kranto tik aidu ieškosiu
Tavo atsako, mano Virvyte.
Atsigerti grįžtu, kai ištrokštu.

Keistas skulptorius akmenį kalęs,
Ir ant pievos lyg aikštėj nurengęs.
Likimu pavadinęs, o dalią
Tarsi stygą tik pirštais įtempęs.

Aš vėl čia, vėl matau tavo kūrinį —
Tik nuogybė. Žiūrovui gal miela...
Tu įkalinai kūną į akmenį,
Aš grąžinsiu daugiau — savo sielą...